Šmeižimas

Žmogaus garbė ir orumas

Priimtas teismo sprendimas

Šmeižimo, numatyto BK 154 straipsnio 1 dalyje, turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ir nuomonė turi būti paremta faktais ir pateikiama sąmoningai jos neiškreipiant. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį nekyla (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-437/2008). Išteisintasis asmuo išreiškė savo nuomonę ir pateikė faktus apie galimą Privataus kaltintojo priklausomybę nuo alkoholio, turėdamas pakankamą faktinį pagrindą susidaryti tokią nuomonę ir pateikti jam žinomus, o ne melagingus ar prasimanytus faktus.

Žurnalistų žodžio laisvė

Žiniasklaidos teisė Priimtas teismo sprendimas CK 2.24 straipsnis reglamentuoja asmens garbės ir orumo gynybos būdus, subjektus, kurie gali kreiptis į teismą ir kurie atsakingi, prezumpcijas, ikiteismines ginčų nagrinėjimo procedūras, atleidimo nuo civilinės atsakomybės sąlygas, sankcijas už teismo sprendimų nevykdymą. Įvertinus Teiginio II turinį, kuriame nurodyta atsakovo nuomonė apie ieškovo neigiamą požiūrį į tam tikrus asmenis, darytina išvada, jog toks teiginys negali pažeisti jokių CK 2.24 straipsnio normų, todėl ieškovo reikalavimas šioje dalyje laikomas nepagrįstu ir netenkinamas.

Ieškovui pareiškus reikalavimą konstatuoti, jog atsakovo paskelbta nuomonė neturi faktinio pagrindo, teismo vertinimu, pagal analogija su CK 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, turi būti laikoma, jog atsakovo nuomonė neturi faktinio pagrindo, jeigu atsakovas neįrodo priešingai. Atsakovas Teiginio II faktinį pagrindą grindė 3 šaltiniais: liudytojų liudijimais po filmavimo, byloje pateiktu vaizdo įrašu, kita surinkta medžiaga. Teismo vertinimu, vertinant nuomonės faktinį pagrindą turi būti vertinama ar buvo prielaidos tokiai nuomonei pareikšti. Skirtingi asmenys tam tikras faktines aplinkybes gali įvertinti skirtingai, padaryti iš jų skirtingas išvadas ir išreikšti skirtingas nuomones, todėl tai, jog iš faktų padarytos išvados neatitinka tikrovės, kitų asmenų padarytų išvadų, nereiškia, jog nuomonė išreikšta neturint faktinio pagrindo, nes priešingai būtų apribota asmens konstitucinės teisė turėti ir laisvai reikšti savo įsitikinimus.

Žemės savininko ar naudotojo teisė gauti medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą iš medžiotojų būrelio

Priimtas teismo sprendimas

Laukinės gyvūnijos įstatymo 22 straipsnis, Medžioklės įstatymo 18 straipsnis nustato laukinės gyvūnijos išteklių naudotojų ir valstybės prievolę atlyginti laisvėje gyvenančių laukinių gyvūnų padarytą žalą žemės, miško ir vandens telkinių savininkams, valdytojams ir naudotojams, numato atvejus, kai ši prievolė atsiranda. Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 2, 5 ir 6 dalys nustato tvarką, pagal kurią medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala įvertinama ir atlyginama. Laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą apskaičiuoja savivaldybės mero sudaryta nuostolių skaičiavimo komisija, žala apskaičiuojama pagal Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams, ūkiniams gyvūnams ir miškui apskaičiavimo metodiką (toliau – Metodika), kuri patvirtinta aplinkos ir žemės ūkio ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 486/359 ir įsigaliojo nuo 2002 m. spalio 10 d. (2013 m. spalio 1 d. įsakymo Nr. D1-723/3D-669 redakcija).