A. Šindeikis. Prezidento G. Nausėdos konstituciniai nuklydimai

Prezidentas Gitanas Nausėda viešai paskelbė savo poziciją, kad šiuo metu nemato galimybės buvusius LR užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministrus Liną Linkevičių ir Raimundą Karoblį skirti ambasadoriais Vašingtone ir Briuselyje, nes jiems reikalingas „politinio atšalimo“ laikotarpis. Prezidentas nepaaiškino, kaip jis supranta „politinio atšalimo“ terminą ir nuo ko buvusiems ministrams reikia „atšalti“, bet piktinosi, kad „Šis klausimas dabar jau apaugo kažkokiais gandais, todėl noriu šioje vietoje labai aiškiai pasakyti, kad šiuo metu aš nematau galimybės šiems neseniai buvusiems ministrams užimti ambasadorių minėtose valstybėse pareigas dėl labai paprastos priežasties. <…> Jeigu mes tikrai ne žodžiais, o darbais ir savo veiksmais norime siekti diplomatinės tarnybos depolitizavimo, tai mes tokį politinio atšalimo laikotarpį turėtume taikyti“.

Pagal mūsų Konstitucijos 84 str. Prezidentas Vyriausybės teikimu skiria ir atšaukia Lietuvos Respublikos diplomatinius atstovus užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo 49 straipsniu diplomatinio atstovo skyrimo tvarka yra tokia:

1. Iš anksto kandidatūrą apsvarsčius Seimo Užsienio reikalų komitete, diplomatinį atstovą užsienio valstybėje, gavus tos užsienio valstybės sutikimą priimti (agremaną), Vyriausybės teikimu skiria Respublikos Prezidentas dekretu, kurį taip pat pasirašo Ministras Pirmininkas.

2. Iš anksto kandidatūrą apsvarsčius Seimo Užsienio reikalų komitete, diplomatinį atstovą prie tarptautinės organizacijos Vyriausybės teikimu skiria Respublikos Prezidentas dekretu, kurį taip pat pasirašo Ministras Pirmininkas.

Pagal įstatymą ambasadorių Vašingtone ir Briuselyje kandidatūros turėjo būti apsvarstytos Seimo Užsienio reikalų komitete, turėjo būti gauti JAV ir Briuselio sutikimai priimti siūlomus kandidatus ir formalus Vyriausybės teikimas tiekti kandidatus Prezidentui.

Taigi, Prezidentas nuspręsdamas neskirti buvusius užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministrus Liną Linkevičių ir Raimundą Karoblį (šiuo atveju nėra ypač teisiškai reikšminga kokie tai yra konkretūs asmenys, kadangi su kitais asmenimis, esančiais tapačioje teisinė ir faktinėje padėtyje gali būti pasielgta taip pat) ambasadoriais Vašingtone ir Briuselyje, pasinaudojo Konstitucijoje ir įstatyme numatyta Prezidento teise skirti arba neskirti jam Vyriausybės siūlomų asmenų diplomatiniais atstovais.

Tačiau išklausius Prezidento ir jo patarėjų retoriką visgi kyla klausimas, ar toks Prezidento veikimas (ar neveikimas) neprieštarauja Konstitucijai. Prezidentas, neskirdamas pasiūlytų kandidatų diplomatiniais atstovais, nenurodė šių kandidatų profesinių trūkumų (abu kandidatai yra buvę diplomatai) ar kitų jų netinkamumo eiti šias pareigas priežasčių. Išskyrus „politinio atšalimo“ būtinumą. Prezidentas ir jo patarėjai leido suprasti, kad buvimas ministru yra politinė veikla, kuri gali turėti neigiamos įtakos diplomatinei veiklai JAV ir Briuselyje.

Kadangi siūlomi kandidatai yra atėję į ministrų pareigas, jie pagal Diplomatinės tarnybos įstatymą turi teisę grįžti į šias pareigas. Jie yra paskirti ambasadoriais ypatingiems pavedimams, bet Prezidentas užkirto kelią jiems tapto diplomatiniais atstovais JAV ir Briuselyje. Viešojo administravimo subjektas yra saistomas inter alia gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų.

Atsakingo valdymo (gero viešojo administravimo) principas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo yra pripažintas koordinuojančio ir determinuojančio konstitucinio teisinės valstybės principo dalimi, viena iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas „Dėl kai kurių teisės aktų, kuriais reguliuojami valstybės tarnybos ir su ja susiję santykiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams“): „Valdžios institucijos, siekdamos įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, o sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių faktinių aplinkybių visumą“.

Formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu. Gero administravimo (atsakingo valdymo) principas apima ir asmens teisę į pagrįstą (faktais ir teisės normomis) bei motyvuotą administracinį sprendimą.

Taigi iš Konstitucijos 5 str. 3 dalies ir Prezidentui kyla pareiga motyvuoti savo atsisakymą skirti Vyriausybės teikiamus kandidatus į diplomatiniais atstovais. Motyvuoti ne bet kaip, o objektyviais faktais ir galiojančiais teisės aktais. „Politinis atšalimas“ šiuo atveju nėra įstatymuose numatyta priežastis, suteikianti teisę neskirti Vyriausybės teikiamų kandidatų diplomatiniais atstovais.

Prezidento patarėja Asta Skaisgirytė bandė pateikti argumentus dėl tokio Prezidento sprendimo: „<…> Ministru dirbęs žmogus nebūtinai bus geras ambasadorius. Anot jos, gera savybė diplomatinės atstovybės vadovui yra apolitiškumas. „Ambasadorius, būdamas diplomatas, yra statutinis valstybės tarnautojas. Jis turi vykdyti ir Prezidento, ir Vyriausybės parėdymus“. Ambasadoriais prezidentas gali skirti žmones, kuriais jis labai pasitiki, kurie yra profesionalūs. Tokių žmonių yra daugiau nei buvę ministrai“.

Tačiau pagal Diplomatinės tarnybos įstatymo 10 straipsnis užsienio reikalų ministerijos personalas Užsienio reikalų ministerijos personalą sudaro diplomatai, politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai, karjeros valstybės tarnautojai, pakaitiniai valstybės tarnautojai ir darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis. T.y. diplomatai nėra Prezidento politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojai. Ir Prezidentas šiuo atveju negali jų rinktis pagal savo didesnį ar mažesnį pasitikėjimą. Jei yra kitų priežasčių, kodėl šie asmenys negali būti diplomatijos atstovais, jos turi būti aiškiai įvardintos. To reikalauja konstitucinis valdžios veikimo skaidrumo principas. Taigi, Prezidentas savo sprendimo motyvų nepateikė. Toks prezidentų veikimas yra būdingas nedemokratiškoms, negerbiančioms teisės viršenybės principo, valstybių vadovams, kurie yra linkę naudotis savo galia, o ne Konstitucija priimant sprendimus.

Kokios problemos kyla iš tokio antikonstitucinio Prezidento veikimo?

Pirma, tai, kad iš aukščiausio valstybės vadovo piliečiai neišgirsta jo sprendimų motyvų, kurie būtų paremti galiojančiais įstatymais ar teisės aktais bei konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis kodėl siūlomi asmenys negali būti paskirti diplomatiniais atstovais, yra ne tik Konstitucijos pažeidimas dėl (i) teisinės valstybės principo nepaisymo bei (ii) gero administravimo principo nesilaikymas, t.y. ir Prezidento priesaikos nesilaikymas, Lietuvos piliečių orumo įžeidimas atimant iš jų teisę žinoti ir suprasti kaip ir kodėl šiuo atveju veikia Prezidentas. Tokiu būdu Prezidentas kuria valstybėje teisinio netikrumo būseną, visuomenės nepasitikėjimą teise, o tai neatitinka Konstitucijos preambulėje paskelbto Lietuvos valstybės siekio kurti teisinę valstybę.

Antra, toks antikonstitucinis Prezidento veikimas siunčia žinią visam diplomatiniam korpusui, kad, jei jie sutiks užimti ministro ar viceministro pareigas, jie negalės grįžti į savo profesinę diplomatinę tarnybą ir būti diplomatiniais atstovais bent jau neapibrėžtą nei galiojančiais įstatymais, nei teisės aktais Prezidento nustatytą „atšalimo laikotarpį“ ir tai priklausys tik nuo Prezidento valios. tikėtina, kad su tokia antikonstitucine savivale galintys susidurti diplomatinio korpuso profesionalai nesutiks užimti ministro ar viceministro pareigas, nors jų patirtis ir žinios tam tikrose ministerijose gali duoti didelę naudą Lietuvos valstybei. Nėra abejonės, kad toks Prezidento veikimas pažeidžia karjeros diplomatų teises, nes joks „politinis atšalimas“ nėra nustatytas įstatyme, o kaip žinome žmogaus teisės, tame tarpe ir teisę užsiimti savo profesiją, pasirinkti savo veiklą, gali būti ribojamas tik įstatymu.

Trečia, toks Prezidento G. Nausėdos elgesys yra labai prastas pavyzdys ir precedentas demokratijoje, nes nepasitikėjimas politika ir politikais yra didžiausia rykštė, kuri dažniausiai yra susijusi su politikų arogancija ir nenoru suprasti ir pripažinti, kad jie yra išrinkti ar paskirti tarnauti žmonėms, o Konstitucija riboja jų galias ir demokratijoje jie privalo elgtis ne pagal savo užgaidas, o laikantis Konstitucijos ir įstatymų, sugebėti motyvuoti savo sprendimus ir juos aiškiai pristatyti visuomenei. Priešingu atveju, nedaug kuo skiriamės nuo prezidentų Baltarusijoje ar Rusijoje veikimų principų, nes bet koks prezidento antikonstitucinės galios demonstravimas demokratijoje yra tik jos imitavimas ir žlugdymas.

Ketvirta, Prezidento patarėjų argumentai, kad „Ambasadorius, būdamas diplomatas, yra statutinis valstybės tarnautojas. Jis turi vykdyti ir Prezidento, ir Vyriausybės parėdymus“ kelia rimtų abejonių, ar Prezidento patarėjai supranta kaip veikia valstybės tarnyba ir ar žino, kad Konstitucija ir įstatymai bei kiti teisės aktai, o ne „parėdymai“ demokratijoje lemia kaip turi veikti valstybės tarnautojas. „Parėdymai“ ir „politinis atšalimas“ šiuo atveju yra tie terminai, kurie mums gali kelti abejonių ar tai nėra Prezidento siekis turėti daugiau galių, nei jos jam yra suteikta Konstitucijoje. Vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinio saugumo principas. Jis reiškia valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus bei teisėtus lūkesčius. Principo paskirtis – laiduoti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise.

Penkta, šiuo atveju neskaidriai, savo veikimą apipinat gandais ir prielaidomis, veikia pats Prezidentas, o ne jo kritikai. Ir pats Prezidentas sukūrė prielaidas kilti abejonėms, ar Prezidentas veikia visos valstybės ar tik savo asmeniniais, asmeninės galios didinimo interesais.

Tokia neskaidri ir kartu antikonstitucinė politika atveda tik prie labai blogų pasekmių: menksta ir taip menkas piliečių pasitikėjimas savo valstybe, jų galimybėmis būti valstybės dalimi, t.y. dalyvauti politikoje, jiems bent suvokiant savo išrinktųjų sprendimų motyvus ir pagal jų sprendimus bei motyvus per rinkimus spręsti ar jie nori, kad ir toliau vienas ar kitas asmuo užimtu tam tikras pareigas. Tokios teisės iš piliečių atėmimas yra jų orumo žeminimas, nes jie nėra laikomi piliečiais, kurie turi teisę žinoti kaip veikia jų išrinktieji. Tokiu piliečių orumo žeminimu paprastai talentingai pasinaudoja populistai, kurie siekdami valdžios ir savo galios įgyvendinimo laimi rinkimus valstybėse, kurių politikai ilgai ir nuosekliai antikonstituciniu veikimu arba per dideliu savo galios demonstravimu ir negebėjimu pagrįsti savo sprendimų žemina savo valstybės piliečių orumą.

P.S. Nors tai ir nėra toks Konstitucijos pažeidimas, kuris galėtų būti pripažintas kaip šiurkštus ir dėl to galėtų būti pradėta apkalta Prezidentui, bet visgi, tai yra Prezidento G. Nausėdos konstitucinis nuklydimas ir prisidėjimas prie antikonstitucinio Lietuvos valdžios institucijų veikimo, kuris nekuria, o naikina mūsų demokratiją, todėl turi būti pastebėtas ir kritikuojamas. Prezidentūra nėra bankas, kuriame veikiama jo akcininkų ir vadybininkų, o ne visos visuomenės interesais.

Dr. Algimantas Šindeikis yra advokatas, Vilniaus universiteto partnerystės profesorius

http://www.teise.pro/index.php/2021/01/31/a-sindeikis-prezidento-g-nausedos-konstituciniai-nuklydimai/

A. Šindeikis. Apie teisėjo teises ir pareigas užsiimti pedagogine ir kūrybine veikla

Ar teisėjai demokratijoje turi būti uždaryti in camera, teisėjų pedagoginė veikla galima tik pagal ministerijos patvirtintą programą oficialioje šveitimo įstaigoje, o teisėjų kūryba pripažįstama tik tai ką pripažįsta Konstitucinis Teismas savo reglamente?

Prasidėjusi vieša diskusija apie tai, ar teisėjų vedami mokymai, seminarai ir paskaitos, kuriose jie dalijasi savo žiniomis su verslu, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatai dėl leidimo teisėjams be jų profesinės veiklos dar užsiimti tik pedagogine ir kūrybine veikla, ragina plačiau pažvelgti į teisėjo misiją demokratinėje visuomenėje.

Kaip žinome 2020 m. Konstitucinis Teismas atnaujino savo darbo reglamentą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (KT) reglamentas (Reglamentas,) reglamentuoja Konstitucinio Teismo darbo organizavimą, teisėjų etiką (profesinį elgesį), Konstitucinio Teismo kanceliarijos struktūrą, tarptautinių ryšių palaikymą, konstitucinės justicijos bylų rengimą ir nagrinėjimą, Konstitucinio Teismo aktų paskelbimą ir kitus Teismo veiklos klausimus) ir jo 42 straipsnyje inter alia nustatė:

„<…> Teisėjas negali užsiimti individualia veikla pagal verslo liudijimą ar pažymą, taip pat pagal sutartį ar bet kokia kita forma teikti paslaugų verslo, komercijos arba kitokioms privačioms įstaigoms, įmonėms ar organizacijoms (įskaitant mokymus organizuojančias privačias įstaigas, įmones ar organizacijas). <…>“.

Populiarinant šį KT požiūrį (tai dar tik požiūris, kadangi tokių nuostatų nėra oficialioje konstitucinėje doktrinoje) į teisėjo teises ir pareigas vienas iš Lietuvos Konstitucijos kūrėjų, buvusio Konstitucinio Teismo teisėjo, mano gerbiamas prof. Vyt. Sinkevičius išsakė pozicija savo komentare portale www.teise.pro.

Prof. Vyt. Sinkevičiaus ragina nedelsiant analogiškas KT reglamento nuostatas perkelti ir į bendrųjų bei administracinių teismų įstatymą, nustatant, kad ir bendrųjų bei administracinių teismų teisėjai neturi teisės „dirbti pagal iškvietimą“ privačiam verslui (prof. Vyt. Sinkevičiaus formuluotė). Prof. Vyt. Sinkevičius atskleidžia kaip jis mato verslo švietimą, galimybę suprasti akademinius ar kitokius kūrinius, jo vietą mūsų Konstitucijoje ir valstybėje:

„Situacija paprasta: jeigu nori, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjas paaiškintų, kokia yra teismų praktika nagrinėjant tam tikras bylas, gali paskambinti į atitinkamą komercine veikla besiverčiančią firmą ir užsakyti Aukščiausiojo Teismo teisėjo paskaitą ar seminarą. Aišku, turi sumokėti, dalis teks teisėjui, kitą dalis – firmai. Jeigu nori mokėti mažiau, gali prisijungti prie jau susidariusios klausytojų grupės, o jeigu esi pakankamai turtingas, teisėjas seminarą ar užsiėmimą praves tau vienam. Tik mokėti reikės daugiau. Sakysite, kad taip negali būti. Pasirodo, ne tik gali, bet ir yra. Tai atskleidė Lietuvos radijo žurnalistų atliktas tyrimas. Nurodytas paslaugas teikiantis Aukščiausiojo Teismo teisėjas aiškina, kad jis nieko nepažeidžia, kad tai visuomenės švietimas, kad tai jo pedagoginė ir kūrybinė veikla, kurią leidžia Konstitucija. Pasigirdo balsų, kad tokios nuomonės yra ir Teisėjų etikos ir drausmės komisija.“

Profesorius atskleidžia savo pažiūras nurodydamas, kad taip negali būti, kad verslas gauti mokamas teisėjų paskaitas.

Kadangi mūsų Konstitucijoje nustatyta, kad teisėjas negali dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse, jis taip pat negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus teisėjo atlyginimą bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą (Konstitucijos 113 straipsnis) Konstitucinis Teismas savo teisėjams, o prof. Vyt. Sinkevičiaus visiems teismas uždaro duris teisėjų pedagoginei ir kūrybinei veiklai verslo organizacijose, nes profesoriaus nuomone pedagoginė veikla galima tik švietimo įstaigose, o kūrybinė veikla – tai nauji unikalūs kūriniai, kurių verslui teisėjai negali sukurti, nes jie žino tik teismų jurisprudenciją, kurią gali pakartoti ar apibendrinti, o tai profesoriaus nuomone nėra kūrybinė veikla. Prof. Vyt. Sinkevičius nurodo ir oficialią konstitucinę doktriną, kuria remiasi. Tiesa, ji nėra išsami ir pedagoginę bei kūrybinę veiklą aiškina siaurai. Pagal ją pedagoginė veikla galima tik oficialioje švietimo įstaigoje, pagal ministerijos patvirtintą programą.

Taigi, tiek KT reglamentas, tiek prof. Sinkevičius teisėjų turimą patirtį ir jų žinias uždraudžia perduoti verslui, jo organizacijoms ir tikėtina net valstybės de jure įsteigtoms, bet de facto privačiai veikiančioms asociacijos – Lietuvos advokatūrai, Notarų rūmams, Antstolių rūmams, jau nekalbant apie verslo ir pramonės konsoliduotas organizacijas. Dar reikėtų prie šio sąrašo pridėti ir Lietuvos prokuratūra, nes ji tikrai nėra oficiali švietimo įstaiga ar kūrybinė organizacija.

Dėl neva egzistuojančio konstitucinio draudimo teisėjams vesti mokymus, skaityti paskaitas prokurorams, advokatams, notarams, antstoliams ar nemokumo administratoriams nebuvo taip aiškiai pasiakyta nei reglamente, nei konstitucionalistų nuomonėse, tai, matyt, nėra didelių abejonių, kad to Konstitucija nedraudžia. Nors skaitant KT reglamentą tai ir nėra visiškai aišku, nes visgi advokatai, notarai, antstoliai ar nemokumo administratoriai yra privatūs asmenys.

Tas akivaizdus blogis, su kuriuo negalima bendrauti per mokymus ar kūrybinę veiklą teisėjams, kol kas yra tik verslas.

Jei tokie teismų reglamentai būdų priimti ir kituose teismuose, teisėjai būtų atriboti nuo galimybės savo kasdien kuriama jurisprudencija dalintis su privačiu verslu ir jo organizacijomis, advokatai, notarais, antstoliai, nemokumo administratoriais ir net prokurorais. Turėtų užsidaryti in camera ir dirbti, retsykiais pasidalindami savo žiniomis su studentais ir tik pagal ministerijos patvirtintą programą.

Visgi yra pagrįstų abejonių, kad toks Konstitucinio Teismo reglamentas ir įtakingo konstitucionalisto požiūris į teisėjo teises bei pareigas tikrai atitinka mūsų Konstituciją.

Tenka priminti, kad mūsų Konstitucijos 46 str. 1 dalyje nustatyta, kad „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą. <…>“. Vadinasi, privati nuosavybė, ūkinė veikla ir jos laisvė bei iniciatyva turi ypatingą apsaugą, nes ja grindžiamas visas Lietuvos ūkis. Jei privačiai veiklai mūsų Konstitucijoje nustatyta tokią ypatinga vieta mūsų valstybėje, kyla pagrįstas klausimas ar valstybė neturi pozityvios pareigos užtikrinti, kad privatus verslas būtų efektyviai ir kokybiškai supažindintas su vienu iš pagrindiniu teisės šaltiniu, taikomu sprendžiant konkrečia bylas, – teismų jurisprudencija. Jei pripažinti tokią verslo teisę, akivaizdu, kas tai geriausiai gali atlikti. Tik teisėjai, patys kuriantys ir plėtojantys tą jurisprudenciją.

Tik greitai, kokybiškai ir išsamiai supažindintas su naujausia teismų jurisprudencija verslas žino apie jo veiklą ribojantį teisinį reguliavimą, kurį kuria ir teismai (jokia ne paslaptis, jei apie tai rašoma Vilniaus universiteto išleistame Teisės teorijos vadovėlyje), su iš to išplaukiančiomis galimomis represinėmis priemonėmis, jei verslas peržengs savo laisvo veikimo ribas. Taigi verslo veikimo ribas sukuria ne tik įstatymų leidėjai ar Vyriausybė, bet įstatymus ir kitus teisės aktus taikantys ir aiškinantys teismai, t.y. gyvi teisėjai. Viskas vyksta nuolatinėje kaitoje, labai dažnai teismų jurisprudencija verslui aktualiais klausimais pasiekia verslą pavėluotai arba visi nepasiekia, nes gauti kvalifikuotas žinias reikia ne tik laiko, bet ir lėšų. Todėl valstybė turėtų skatinti žinių apsikeitimą tarp teismų ir verslo. Ir čia jau kaip visiškai nepagrįstas Konstitucijos interpretavimas, kad Konstitucija pedagoginė veikla teisėjams leidžia tik oficialioje švietimo įstaigoje, pagal valstybės patvirtintą mokymo programą.

Todėl kyla pagrįsta klausimas kokiu realiai egzistuojančiu konstituciniu pagrindu KT ar kitų teismų teisėjai yra atribojami nuo verslo ir jo organizacijų, jei jie turi laiko, sugebėjimų ir noro teikti pedagogines ir kūrybines paslaugas privačiam verslui, t.y. dalyvauti verslo atstovų mokymuose, parengti kūrybinius darbus, paskaitas apie teismuose taikomą ir kuriamą teisinį reguliavimą verslui.

Matyt, nebūtų primityvu priminti ir Konstitucijos 25 str., kuriuo vadovaujantis neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją. Teismų kuriama teisė, teisės taisyklės taip pat informacija.

Čia kyla visa eilė nesmagių Reglamento atsiradimo ir įkvėpimo ideologinių paralelių. Ypač jei nepamiršti, kad mūsų Konstitucijos preambulėje Lietuvos valstybė yra skelbiama atvira, teisinga ir darnia pilietine visuomene, kurioje turi užtekti vietos visiems, tame tarpe ir tiems, kurie kuria teisės šaltinius teismuose ir asmenims, kurie yra suinteresuoti nebūtinai savo kailiu patirti tų šaltinių galią, t.y. apie juos sužinoti.

Kaip galėjome patirti savo ir savo tėvų kailiu bet kokią privačią iniciatyvą, verslą ar mąstyseną bandė sunaikinti sovietų bolševikai. Kuo visa tai baigėsi taip pat dar nemaža dalis mūsų prisimena – supuvusia silke išsivysčiusio socializmo parduotuvėse. Tai buvo tikroji pasekmė, kai sovietinės valstybės teisinė sistema buvo sukurta tik valstybės politinės viršūnėlės galio išsaugojimui, o ne visuomenės gerovei užtikrinti.

Todėl bet koks bandymas vėl verslą atriboti nuo valstybės, neleisti jam laisvai vystytis, uždrausti jam gauti modernias, būtinas plėtrai, jo sėkmę ir saugumą užtikrinančias žinias turėtų būti mūsuose sutiktas ypač kritiškai. Vargu, ar gali būti taip perskaitoma ir aiškinama Lietuvos Konstitucija, kad verslas būtų stigmatizuojamas ir atskiriamas nuo valstybės teisinės sistemos.

Persiskaičiusiems Karlo Markso ir jo niekaip negalintiems pamiršti patartina atsiversti Adamo Smitho (Adam Smith), vieno žymiausių anglų ekonomistų, išgarsėjusio savo kūriniu „Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas“ darbus ir pasimėgauti kaip nesunkiai įrodoma, kad ekonomikos augimas, valdomas funkcionuojančios rinkos sistemos ir palengvintas atitinkamų valdžios įstaigų, yra tautos turto ir piliečių gerovės esmė.

Adamo Smitho buvo toks socialinio mokslo kūrėjas (kas abejoja, kad Konstitucija ir jos interpretavimas yra socialinis mokslas), kuris sugebėjo ir „siekė integruoti etiką, moralę, politinę ekonomiją ir jurisprudenciją į vieną sistemingą visumą“. Tokiu mokslininkų vietą šiandien užima mokslininkai, kurie vis sunkiau įžiūri ryšį tarp visumą apimančių sudėtingų paradigmų, teorijų, modelių ir koncepcijų – taip nutinka ir konstitucinei jurisprudencijai, jei ją aiškina savamoksliai ar pusiau išsilavinę aiškintojai, o dar blogiau jei jų patirtis ir vertybės ateina iš gilaus sovietmečio, kai ir pati teisė buvo tik represinis įrankis kaip valdyti tarybinius piliečius, o ne rūpintis jų realiomis, prigimtinėmis teisėmis. Ketvirtoje Adamo Smitho „Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrimo“ knygoje „Apie politinės ekonomijos sistemas“ mokslininkas kalba apie valdovo pareigą apsaugoti, kiek tai įmanoma, kiekvieną visuomenės narį nuo bet kurio kito visuomenės nario neteisingumo ir engimo, tai yra pareiga užtikrinti griežtą teisingumo vykdymą. Pritaikant šias eilutes kilusiai konstitucinei diskusijai dėl teisėjo ir verslo tiesioginio ryšio galimumo ir draudimo tenka atkreipti dėmesį į tai, kad jei konstitucionalistai apribos teisėją, kuris sugeba, turi laiko ir gali teikti verslui pedagogines ir kūrybines mokamas paslaugas, ir neleis jam dalintis savo žiniomis, pirma, valstybė neteks didelio turto, antra, toks teisėjas ir pats nukentės (o su juo ir valstybė), nes neteks to atgalinio vertingojo ryšio, kurį gali gauti iš auditorijos, paties verslo, turint galimybę ne iš televizijos žinių, o iš gyvų, aktyvių piliečių geriau suprasti jo iššūkius.

Labai tikiuosi, kad mūsų tarpe nebėra daug abejojančių, jog žinios yra turtas, kuri yra privati nuosavybė, ar Konstitucija leidžia drausti tuo turtu žmogui naudotis, t.y. ar pagrįstas šios nuosavybės ribojimas, kuris, pirmiausia, sukelia neigiamas pasekmes. Ypač jei ribojama KT reglamentu. Todėl, jei Lietuvos valstybė tikisi tolesnio ekonominio ir socialinio progreso, reglamentai, kurie atriboja teisėjus nuo privačių asmenų, verslų ir jų organizacijų, pasmerkia valstybę represiniam, o ne kūrybiniam vaidmeniui, o tai vedą link supuvusios silkės. Todėl reikia gerai pagalvoti ar toks bolševikinis ideologinis teisės skambesys modernios Lietuvos konstitucionalizmo mintyje nėra beviltiškai atsilikęs nuo šiuolaikinės visuomenės gyvenimo ir realybės ir ar nereikalauja rimtos kritikos, kurios čia tik dalis pateikiama.

Konstitucinė jurisprudencija negali remtis suprimityvintomis teisės pozityvizmo doktrinomis ir gąsdinti visuomenę, kad auditorijoje susitikęs teisėjas ir verslininkas gali būti vertinami tik kaip Faustas ir Mefistofelis, kurie iškart susimokys ir teisėjo siela bus parduota. Todėl kyla pagrįstas klausimas ar darant tokia principinę mūsų Konstitucijos interpretavimo prielaidą, kad verslas ir teisėjai yra tik faustai ir mefistofeliai ir jiems negalima susitikti ir bendrauti bei keistis žiniomis, neįtvirtiname Konstitucijoje neegzistuojančio viešojo sektoriaus, valstybės teisėsaugos sistemos viršenybės prieš kitus demokratinės valstybės gyvenimo dalyvius – privačius asmenis, verslą ir neužkertame kelio mūsų valstybės modernėjimui ir jos atvirumui bei atsiakome suprasti savo Konstituciją kaip visumą, kuri yra būtina darniai visuomenei.

Kaip ši teisėjo ir verslo santykio problema galėtų būti analizuojama pasitelkiant buvusio Izraelio Aukščiausiojo Teismo pirmininko, ne jokios abejonės vieno didžiausio šių laikų konstitucionalistų, Konstitucijos ir apskritai teisės interpretavime, ją taikant konkrečioms byloms, pasinaudojant žmogaus orumo sąvoka. Orumą A.Barkas analizuoja tiek kaip teisės vertybę, tiek kaip žmogaus teisę. Orumas tik vertybė, jei jam nėra suteikta konkreti saugomos teisės išraiška teisės aktuose. A.Barakas yra ne kartą išsakęs ir tokią poziciją, kad žmogaus teisių įgyvendinimas yra susijęs su valstybės ekonomine gerove, jos pajėgumu užtikrinti žmogaus teise. Kaip pavyzdį pateikia asmens teisę gauti kokybišką ir modernią sveikatos apsaugą, A.Barakas tai priskiria – žmogaus teisei, susijusiai su žmogaus orumu. Bet jei valstybė neturi lėšų, tai negali užtikrinti nei šios teisės, o tuo pačiu ir ginti žmogaus orumo. Todėl verslo gyvybingumas, jo modernumas yra vertybė, kuri saugoma Konstitucijos. Tai įtvirtinta ir mūsų Konstitucijos 46 straipsnyje.

Kaip orumo sąvoką galima būtų pritaikyti šiam Lietuvos KT ir prof. Vyt. Sinkevičiaus draudžiamam teisėjo ir verslo pedagoginiam ir kūrybiniam bendradarbiavimui, verslui gaunat teisėjo pedagogines ar kūrybines paslaugas? Konstitucijos (jei ji tikrai tai leidžia) verslo atribojimas nuo teisėjo turimų žinių ir patirties, jo kuriamos jurisprudencijos, teisės taisyklių, teisės aiškinimo ir teisėjo atribojimas nuo tiesioginio santykio su verslu, kuris sprendžia savo plėtros ir išgyvenimo problemas, yra visu pirma atėmimas iš verslo galimybės greitai ir kokybiškai gauti modernios teisės žinias, kurios yra kritiškai svarbios tiek dėl verslo konkurencingumo, tiek dėl jo saugumo, tiek dėl paties verslininko saugumo. Puikiai suprantame, kad verslas, elgdamasis neapdairiai ar nesąžiningai, inter alia susidūręs su teisiniu reguliavimu gali būti sunaikintas ar apribotas. Tokią aplinką verslas gali vertinti kaip draugišką arba nedraugišką verslui ir arba trauktis į draugišką aplinką (valstybę) arba užsidaryti, arba nerizikuoti ir verslo nevystyti rizikuojant. Čia ir atsiveria plačios galimybės mūsų Konstitucijos 46 str. interpretacijai.

Jei teisėjas neturi gilaus ir tikro ryšio su visuomene, modernios visuomenė gyvenimo supratimo, bendrų filosofijos ir net vertingų konstitucijų interpretavimui teologijos žinių, jis gali būti palygintas su kulinaru, kurio šaldytuve tik kiaušiniai ir pigus aliejus. Tokia jo ir kulinarija. Tik kirminui numarinti. Tokiu kulinaru, pajutę jo kūrinio skonį, nusivilia visi.

Kokią žinią siunčia KT reglamentas ir ragindamas jį taikyti kitiems teismams prof. Vyt. Sinkevičius verslui: žinią, kad verslas yra kažkas purvino, nepatikimo, būtinai perkančio ir korumpuojančio teisėją. Bet, ar toks primityvus ir trumpalaikis verslas, kuris nori tik pirkti teisėją, to negali padaryti ir nedaro be tiesioginio susitikimo su teisėju mokymų auditorijoje. Ar požiūris, kad visas verslas yra toks nenuskurdina mūsų valstybės ir nedaro jos dar labiau korumpuota ir niekam nekeliančia pasitikėjimo.

P.S.

1. Nereikėtų pamiršti, kad aukštųjų teismų teisėjai dėl bylų nagrinėjimo rašytiniuose procesuose apskritai beveik nebemato ir nebegirdi žmonių, todėl ir teismų jurisprudencija netenka savo plataus humanistinio turinio, gilesnio ir platesnio problemų matymo ir tampa labiau mechaniška. Todėl teisėjų mokymai privačiame versle yra gera galimybė atgaliniam ryšiui – teisėjų susipažinimui su ekonomine tikrove, realiu gyvenimu.

2. Negalima pamiršti, kad pasinaudojant Konstitucija jau buvo susidorota su verslu, pripažįstant 2008 metų „naktinę mokesčių reformą“ neprieštaraujančia Konstitucijai, taip pasakant, kad verslas Lietuvos valstybėje niekada negali jaustis saugiai ir nėra apsaugotas nuo situacijos, kai daugiausia dėl politikų aplaidumo ir veiklos neefektyvumo bei populizmo ir neatsakingo elgesio yra valstybė yra privedama prie krizės, iš jos išeinama daugiausia privačių asmenų ir verslo sąskaita, naujus mokesčius jiems įvedant per naktį. Todėl kartais reikėtų Konstitucijoje geriau paieškoti būdų kaip tikrai siekti atviros, teisingos ir darnios pilietinės visuomenės. Ypač atkreipiant dėmesį, kad tai įrašytą mūsų Konstitucijos preambulėje.

Dr. Algimantas Šindeikis yra advokatas, buvęs leidėjas ir publicistas

Vilniaus universiteto partnerystės profesorius

http://www.teise.pro/index.php/2021/01/21/a-sindeikis-apie-teisejo-teises-ir-pareigas-uzsiimti-pedagogine-ir-kurybine-veikla/

Žurnalisto teisė neatskleisti informacijos šaltinio

Žiniasklaidos teisė

Priimtas teismo sprendimas

LR Konstitucinis Teismas 2002-10-23 nutarime (LR KT bylos Nr. 36/2000) yra konstatavęs: „Konstitucinė laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra vienas iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų. Ši laisvė - svarbi įvairių Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo prielaida, kadangi asmuo gali pilnavertiškai įgyvendinti daugelį savo konstitucinių teisių ir laisvių tik turėdamas laisvę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją. Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai. Konstitucijos 25 straipsnio nuostatos yra neatsiejamos nuo kitų Konstitucijos nuostatų, kuriose įtvirtintos asmens laisvės nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją garantijos: nuo 44 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama, nuo šio straipsnio 2 dalies nuostatos, kad valstybė, politinės partijos, politinės ir visuomeninės organizacijos, kitos institucijos ar asmenys negali monopolizuoti masinės informacijos priemonių, nuo 33 straipsnio 2 dalies nuostatų, kad piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus, kad draudžiama persekioti už kritiką ir kt. Taigi Įstatymu nustatydamas žurnalisto teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio, įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos prielaidos neatskleisti informacijos šaltinio net ir tada, kai demokratinėje valstybėje informacijos šaltinį atskleisti yra būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmens konstitucinės teisės ir laisvės, kad būtų vykdomas teisingumas, nes informacijos šaltinio neatskleidimas galėtų sukelti daug sunkesnes pasekmes negu jo atskleidimas. Taip būtų pažeista Konstitucijos saugomų vertybių pusiausvyra, konstitucinis atviros, darnios pilietinės visuomenės imperatyvas, konstitucinis teisinės valstybės principas. LR KT yra šiame nutarime pažymėjęs, kad įstatymu įtvirtinus žurnalisto teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio ir kilus klausimui,ar turi būti atskleista informacijos šaltinio paslaptis, kiekvienu konkrečiu atveju reikia įvertinti, ar informacijos šaltinio neatskleidimu nebus pažeistos Konstitucijos saugomos vertybės. Demokratinėje teisinėje valstybėje tokių klausimų sprendimas yrat eismo kompetencija. Konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus (Konstitucinio Teismo 2002m. liepos 2 d. nutarimas). tik tada, kai atskleisti informacijos šaltinį būtina dėl Konstitucijos saugomo svarbesnio intereso.