Atsisveikinimas su ginklais

Apie Konstitucinio Teismo (KT) nutarimo motyvų spindesį ir skurdą suteikiant policijai ir teismams carte blanche teisę priskirti asmenis, keliantiems grėsmę sau ir kitiems, šiems padarius administracinius nusižengimus ir niekada nebeišduoti leidimo laikyti ir nešioti ginklus.

Konstitucinis Teismas 2023-02-09 nutarimu nusprendė, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (GŠKI) 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto norma neprieštarauja Konstitucijai.

GŠKI 40 str. nustato atvejus, kuriasi gali būti panaikintas leidimas nešiotis ir laikyti galiojimą. GKŠĮ 40 str. 10 punktu yra nustatyta, kad „Leidimas gali būti panaikintas, kai policija turi duomenų, kad asmuo gali kelti ar kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tokiu atveju policijos įstaiga nurodo leidimo galiojimo panaikinimo motyvus“.

Šiuo atveju Pareiškėjas fizinis asmuo (Pareiškėjas), nesutikdamas su policijos įstaigos sprendimu neperregistruoti jam išduoto leidimo laikyti (nešiotis) ginklus (už tai, kad per 10 metų buvo 11 kartų baustas už administracinius nusižengimus), sprendimą apskundė teismui, kuris pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, be kita ko, konstatavęs, kad policijos įstaiga, įvertinusi turimus duomenis, padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjas kelia ar gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Ko prašė Pareiškėjas KT? Pareiškėjo nuomone, ginčijamas teisinis reguliavimas neatitinka neatsiejamais konstitucinio teisinės valstybės principo elementais esančių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir saugumo, teisingumo principų. Pareiškėjas rėmėsi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, kuriomis ne kartą nustatyta, kad asmens teisių ribojimas turi trukti aiškų, konkretų įstatyme apibrėžtą terminą, – asmuo turi teisę žinoti, kada jis bus laikomas atitinkančiu įstatyme nustatytus reikalavimus tam tikrai teisei įgyti, o tuo atveju, jei asmuo tam tikrą laikotarpį neatitinka reikalavimų ir tai lemia teisės suvaržymą, jis turi teisę žinoti, kada jo teisių suvaržymas baigsis.

Pareiškėjo ginčijamu teisiniu reguliavimu nėra nustatytas laikotarpis, kurio duomenimis policijos įstaiga gali Pareiškėją vertinti spręsdama dėl leidimo nešiotis ginklus ar leidimo laikyti ginklus galiojimo panaikinimo.

Taigi, GŠKĮ 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos panaikinti leidimų nešiotis ir leidimų laikyti Įstatyme nurodytus ginklus galiojimą visais tais atvejais, kai, policijos įstaigos turimais duomenimis (nesvarbu, kurio laikotarpio), esama pagrįstų prielaidų manyti, kad asmuo, turėdamas leidimą nešiotis ar leidimą laikyti tokius ginklus, gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Pareiškėjas savo abejones ginčijamo teisinio reguliavimo konstitucingumu grindė iš esmės tuo, kad, juo nenustačius konkretaus laikotarpio, kurio duomenys apie asmenį vertinami leidimų nešiotis ir leidimų laikyti ginklus galiojimo panaikinimo kontekste sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, pasak Pareiškėjo, atsiranda tam tikras neapibrėžtumas: asmuo nežino, kokiu atveju jis bus laikomas atitinkančiu įstatymo reikalavimus atitinkamai teisei įgyti (turėti), o jei atitinkama jo teisė suvaržyta, nes jis neatitinka įstatymo reikalavimų, jis nežino, kada baigsis toks jo teisių suvaržymas.

T.y. Pareiškėjas kėlė klausimą ar jis turi teisę žinoti, po kiek laiko jis nebus laikomas asmeniu, keliančiu grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, po to kai, tarkim, jis yra padaręs administracinį nusižengimą. Ar pagal Konstituciją toks maksimalus terminas turėtų ar neturėtų būti apibrėžtas įstatyme, ar tiesiog policija ir teismas tokį klausimą galėtų spręsti savo nuožiūra, t.y. jiems patiems, savo nuožiūra, remiantis prielaidomis, įvertinti asmens pavojingumą bet kuriuo jo gyvenimo laikotarpiu. T.y. Pareiškėjui kilo klausimas ar praėjus 10, 20, 30 ar daugiau metų po jo nusikaltimo padarymo policija ir teismas vis dar galėtų vertinti jo elgesį pagal jo biografijos faktus, susijusius su nusikaltimo padarymu. Pareiškėjas skunde KT nurodė, kad turėtų būti įvertinta ar tokiu atveju neturėtų būti vertinamos ir Pareiškėjo pastangos pasitaisyti.

KT motyvų spindesys ir skurdas

Pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktą panaikinus leidimo nešiotis ginklus ar leidimo laikyti ginklus galiojimą, asmuo gali vėl kreiptis dėl leidimo nešiotis ginklus ar leidimo laikyti ginklus jam suteikimo ir toks leidimas jam Įstatymo nustatyta tvarka gali būti suteiktas, jei jis atitinka jame nustatytas sąlygas, inter alia jei nebėra prielaidų teigti, kad, turimais duomenimis, toks asmuo gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Nežinia ką reiškia ši KT formuluotė, nes jei policija ir teismas gali vertinti bet kokį laikotarpį, tai buvę pažeidimai niekaip negali dingti. Jie tiesiog egzistuoja kaip asmens biografijos faktas ir tiek policija, tiek teismas turi jais remtis. Ir nesvarbu kiek kartų asmuo kreipsis į policiją, šis jo biografijos faktas niekur nepradings. Tai kokia prasmė KT remtis asmens teise kreiptis į teismą, jei toks kreipimasis yra beprasmis.

KT nutarime remiamasi ir ES Direktyva, kurioje nurodoma, kad Valstybės narės, įgyvendindamos Direktyvą 91/477/EEB (su vėlesniais pakeitimais) ir nustatydamos, kokiais atvejais asmenys laikomi keliančiais grėsmę sau arba kitiems, viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui, galėjo nustatyti priemones, kuriomis joje įtvirtinti reikalavimai gali būti sukonkretinti ir, be kita ko, sugriežtinti (3 straipsnis).

O jei gali, bet neprivalo, tai KT tai taip tokie atvejai nerūpi. Nors pagal Konstituciją asmuo turi teisę žinoti kuo vadovaujantis bus priimamas vienas ar kitas valstybės įstaigos sprendimas, nes to reikalauja Konstitucijos 5 str. 2 dalis, kuria nustatytas valdžios galių ribojimas Konstitucija. To, kaip žinome reikalauja ir Viešojo administravimo įstatymo 10 str.

Pagal minimą ES Direktyvą valstybės narės gali, bet neprivalo nustatyti atvejus, kokiais atvejais asmenys laikomi keliančiais grėsmę sau arba kitiems. Kaip žinia, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas; šis imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių.

Yra ir toks Konstitucinio teisinės valstybės principo elementas kaip proporcingumo principas, kuris reiškia, kad teisės aktuose numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad jos turi būti būtinos šiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia jiems pasiekti (inter alia 2012 m. spalio 31 d., 2019 m. birželio 25 d., 2020 m. birželio 5 d. nutarimai). Reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones (inter alia 2011 m. liepos 7 d., 2016 m. vasario 17 d., 2020 m. birželio 5 d. nutarimai).

KT nutarimu suteikta teisė policijai ir teismams remtis prielaidomis: Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas, vykdydamas pareigą nustatyti leidimų įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis išdavimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, įstatyme turi nustatyti tokias įstatyme įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka įgyjamos teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones, kuriomis būtų sudarytos prielaidos riboti šios teisės turėjimą visais tais atvejais, kai esama prielaidų manyti, kad asmuo, turėdamas šią teisę, galėtų kelti pavojų inter alia sau, kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai (inter alia nepaisant to, kada atsirado konkrečios priežastys, sudarančios prielaidas abejoti dėl galimo pavojaus, kurį asmuo, turėdamas teisę laikyti, nešiotis ginklus, keltų arba galėtų kelti sau, kitiems visuomenės nariams ar viešajai tvarkai). Nustatydamas šias priemones, įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo elementu esančio proporcingumo principo.

Nepaisant to, kad KT nutarime daug puslapių pasisakyta apie tai, dėl ko nėra nei ginčo (jau nekalbant apie KT nutarime prirašytas ištisas pastraipas apie A,B, c kategorijos ginklus, kas neturi nieko bendro su Pareiškėjo pateiktu skundu), nei toks klausimas buvo Pareiškėjo keliamas. KT nutarime rašome apie Pareiškėjo teisę iš naujo kreiptis dėl leidimo ginklui išdavimo ar atsisakymą išduoti ginklą skųsti teismui. Pareiškėjui dėl to nekilo klausimų, nes ir negalėjo kilti, nes ji jau tokia teise pasinaudojo. Tiek policija, tiek teismai taikė GŠKĮ 40 str. 10 d. ir sprendė, kad policija turi teisę vertinti Pareiškėjo pavojingumą bet kuriuo laikotarpiu. Tai kokia prasmė kreiptis dar kartą, ir dar kartą, jei tokie Pareiškėjo biografijos faktai egzistuoja ir jų niekaip iš savo biografijos negali pašalinti. T.y. Pareiškėjui reikia policijos ir teismo prašyti ne teisingumo, o malonės, nežiūrėti į jo biografijos faktus, nutikusius prieš dešimtmečius.

KT nutarimo motyvų trūkumas

Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymas

4. Smurtinis nusikaltimas – Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse nurodyto nusikaltimo sudėties požymių turinti veika, kuria buvo tyčia atimta žmogaus gyvybė arba sunkiai ar nesunkiai sutrikdyta jo sveikata, arba apysunkio, sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo žmogaus laisvei, seksualinio apsisprendimo laisvei ar neliečiamumui sudėties požymių turinti veika. Smurtinių nusikaltimų sąrašą tvirtina Fondo programos vykdytojas.

Sunku spręsti kodėl KT nusprendė neatsakyti į šį klausimą priimant nutarimo dėl ginčijamo GŠKĮ 40 str. 10 p. atitikties Konstitucijai.

P.S. Taigi, klausta vieno dalyko, atsakyta visiškai apie kitus dalykus.

P.S. Kaip būtų galima pavadinti tokią KT jurisprudencija, kuria (i) į Pareiškėjo keliamą klausimą nėra niekaip atsakoma ir jis yra tiesiog ignoruojamas, (ii)

Ko nėra KT nutarimo argumentuose

Kaip žinia, vėl gyvename tokiu laikotarpiu, kaip ginklas, jo turėjimas yra būdas kaip gint save ir savo šalį nuo agresijos. Konstitucijos 3 str. yra įtvirtinta mūsų fundamentali teisė priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką. Gali susiklostyti tokia situacija kai mūsų valstybės likimas priklausys nuo to, kiek mes turėsime ginklų ir kiek bus asmenų, kurie bus pasiryžę su ginklu ginti savo šalį. Todėl kyla pagrįstas klausimas kaip ir kiek laiko turi būti ribojama asmens teisė turėti Leidimą ginklui.

Deja vu su Paksas v. Lietuvą byla

Kaip žinia, Strasbūro žmogaus teisių teismo Didžiosios žiuri 2011 m. Sausio 6 d. išnagrinėtoje byloje jau buvo pripažinta, kad LRS priimto įstatymo atitinkamo straipsnio formuluotė, kuria remiantis Seimo nariu negalėjo būti renkamas asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų. T.y. negalėjo niekada būti renkamas Seimo nariu. Toks įstatymas ir KT jurisprudencija jau buvo pripažinta kaip neproporcingai varžantis žmogaus teises.

Nors viena vertus Seimo rinkimų įstatymas negali būti lyginamas su ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu pagal savo reguliavimo sritį ir apimtį, kita vertus galima diskusija kas gali sukelti sunkesnes pasekmes visai visuomenei, ar priesaiką sulaužęs ir šiurkščiai Konstituciją pažeidęs politikas prieš 8 metus ar prieš 10 metų administracinį nusižengimą dėl greičio viršijimo padaręs vairuotojas.

Vietoj išvadų

1. Konstitucinio Teismo 2023-02-09 nutarimu suteikta pilną diskrecija policijai ir teismams savo nuožiūra, nesant nei aiškių kriterijų, nei laikotarpio, kuriuo teisės ribojamos, nuspręsti dėl asmenų priskyrimo keliantiems grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

2. Minimas KT nutarimas iš esmės leido asmens teisių ribojimą visam laikui jį priskiriant prie keliančių grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju KT kartoja savo žmogaus teisių ribojimo visą gyvenimą jurisprudenciją, kuri jau buvo EŽTT pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai.

3. Net ir administracinius nusižengimus padaręs prieš kelis dešimtmečius asmuo policijos ar teismo gali būti neribotą laiką priskirtas prie asmenų, kurie yra priskirtini prie keliančių grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

4. Tokia KT jurisprudencija kertasi su ankstesne jurisprudencija, kurioje buvo bandoma nuosekliai laikyti Konstitucijos 5 str., kuriame nustatyta, Kad valdžios galias riboja Konstitucija ir aiškiai nustatyti tiek žmogaus teisių ribojimo pagrindą, tiek apibrėžti jo laikotarpį.

5. KT aiškiai neatsakė į klausimą – kada administracinius nusižengimus padaręs asmuo jau nebeturėtų būti laikomas pavojingu visuomenei, atsakė implicitiškai – niekada, jei to nenorės policija ar Teismas. O ką daryti Pareiškėjui, kad policija ar teismas to užsinorėtų? Į tą klausimą KT taip pat nematė reikalo atsakyti, apsiribojant tik bendro pobūdžio, neįtikinamais argumentais, kad teismas tai turi vertinti individualiai.

P.S. Komentaro autorius nėra absoliučios teisės nešiotis ginklą šalininkas. Ne apie tai ir šis komentaras. GŠKĮ yra pakankamai saugiklių, kurie apsaugo visuomenę nuo asmenų, kurie neturėtų teisės laikyti ir nešiotis ginklus. Komentaras apie KT jurisprudenciją, kuri leidžia policijai ir teismams spręsti žmogaus teisių ribojimo klausimus savo nuožiūra formaliai, vertinat bet kokį asmens viso gyvenimo biografijos faktą, inter alia ir administracinį nusižengimą. Ir taip nekreipiant į Konstitucijos 5 str. 2 d., kuris riboja valdžios galias. Vargu ar norime būti neribotų vykdomosios ar teisminės valdžios galios šalimi.

Žvalgybos kontrolierių įstatymų nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, bet Konstitucija pažeista

Konstitucinis Teismas 2022 gruodžio 29 d. nutarimo dėl žvalgybos kontrolierių ir Seimo kontrolierių įstatymų nuostatos, reglamentuojančios šių institucijų įgaliojimus nagrinėti pareiškėjų skundus dėl žvalgybos institucijų ir (ar) pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo, neprieštarauja Konstitucijai, obiter dicta (teisiškai nesaistančios ir su sprendimu nesusijusios teismo pastabos) yra ne mažiau reikšminga dalis, nei nutarimo ratio decidendi (teismo sprendimą pagrindžiantys argumentai), nes nors ir negali sukelti teisinių, bet turėtų sukelti politines pasekmes.

Konstitucinis Teismas 2022 gruodžio 29 d. nutarimu vėl pamaitino Leviataną. Biblijinė pabaisa Leviatanas šių dienų politinėje filosofijoje yra visagalės, begalinės ir stiprios valstybės sinonimas. Filosofas Thomas Hobbes taip pavadino vieną iš savo knygų, kurioje pateikė savo požiūrį į valstybės galios ir piliečio laisvės santykį. Tas galingos valstybės ir sumenkinto piliečio santykis iki šiol randa savo gerbėjų ir demokratinėse valstybėse.

I. Ką ir ar pagrįstais argumentais nusprendė KT

KT nusprendė, kad Žvalgybos kontrolierių įstatymas, žvalgybos ombudsmeno pareigybė neapriboja Seimo kontrolierių pareigos tirti skundus dėl valstybės ir savivaldybės pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo, nes jam „priskirta kontroliuoti tik institucijų, vykdančių specifinę veiklą ir įgyvendinančių specialius uždavinius siekiant stiprinti Lietuvos nacionalinį saugumą, veiklos teisėtumą. Kadangi žvalgybos kontrolieriai veiks tik siauroje, itin specifinėje srityje.

Tokia KT išvada, grindžiama tuo, kad Konstitucijos 73 str. 3 dalis leidžia prireikus Seimui steigti ir kitas kontrolės institucijas. Tokių kitų institucijų jau yra įsteigta, pavyzdžiui, vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus institucija.

Taigi jei Seimui reikia, Konstitucija ir KT sako, kad gali. Bet ar tikrai reikia perduoti piktnaudžiavimo ir biurokratizmo tyrimo funkciją, Konstitucijos tiesiogiai priskirtą Seimo kontrolieriams, kitai institucijai, kurios funkcijos daug platesnės ir veikla yra susijusi su Žvalgybos institucijų kasdiene kontrole?

Tokia KT išvada, visgi kelia pagrįstų abejonių, nes į KT buvo kreiptasi tik dėl Seimo kontrolierių pareigybės, susijusios su skundų dėl valstybės ir savivaldybės pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo, kaip tai nustatyta Konstitucijos 73 str. 1 d., o Žvalgybos kontrolierių funkcijos yra daug platesnės ir jų veikla iš esmės bus susijusi su (i) Valstybės saugumo departamento – Seimui ir Respublikos Prezidentui atskaitingos valstybės institucijos ir (ii) Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos – krašto apsaugos ministrui pavaldžios krašto apsaugos sistemos institucijos (toliau abi – Žvalgybos institucijos), veiklos kasdiene kontrole.

Tokia abejonę dar labiau sustiprina tai, kad pats KT konstatuoja, kad Seimas negali kitoms kontrolės institucijoms priskirti tokių įgaliojimų, kuriais būtų iš esmės paneigti Konstitucijos 73 str. 1 d. įtvirtinti Seimo kontrolierių įgaliojimai tirti piktnaudžiavimą ir biurokratizmą, nes priešingai nei tvirtina KT nutarimo ratio decidendi, tokia Seimo kontrolieriaus funkcija Žvalgybos kontrolierių įstatymų buvo pilnai paneigta, ją pilnai perduodant Žvalgybos kontrolieriams.

KT taip pat tvirtina, kad įstatymų leidėjas, pagal Konstitucijos 73 straipsnio 3 dalį steigdamas tokias specializuotas kontrolės institucijas, privalo pagrįsti tokios institucijos steigimo poreikį ir negali joms priskirti tokių įgaliojimų, kuriais būtų iš esmės paneigti šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinti Seimo kontrolierių įgaliojimai.

KT nutarime naudoja Seimo kontrolierių įstatyme apibrėžtas biurokratizmo ir piktnaudžiavimo sąvokas, apibrėžtas Seimo kontrolierių įstatyme:

– biurokratizmas – tokia pareigūno veika, kai vietoj reikalų sprendimo iš esmės laikomasi nereikalingų ar išgalvotų formalumų, nepagrįstai atsisakoma spręsti pareigūno kompetencijai priklausančius klausimus, vilkinama priimti sprendimus ar atlikti savo pareigas bei kitaip blogai ar netinkamai valdoma (atsisakoma informuoti asmenį apie jo teises, sąmoningai pateikiamas klaidinantis ar netinkamas patarimas ir t. t.); biurokratizmu taip pat laikomas toks pareigūnų darbas, kai nevykdomi arba blogai vykdomi įstatymai ar kiti teisės aktai (2 straipsnio 1 dalis);

– piktnaudžiavimas – tokie pareigūno veiksmai ar neveikimas, kai jam suteikti įgaliojimai naudojami ne pagal įstatymus bei kitus teisės aktus arba savanaudiškais tikslais ar dėl kitokių asmeninių paskatų (naudojimosi tarnybine padėtimi, keršto, pavydo, karjerizmo, neteisėtų paslaugų teikimo ir t. t.), taip pat tokie pareigūno veiksmai, kai viršijami suteikti įgaliojimai ar savavaliaujama (2 straipsnio 4 dalis).

Šiuose apibrėžimuose nustatomuose pareigūnų veiksmuose būtų sunku įžvelgti kokias nors sąsajas su Žvalgybos institucijų turimomis ir saugomomis valstybės paslaptimis. Nebent, kas nors nuspręstų, kad ir pats biurokratizmas ir piktnaudžiavimas Žvalgybos institucijose yra Lietuvos valstybės paslaptis. Bet tada vargu ar save galėtumėme laikyti vakarų demokratija.

Todėl Seimo kontrolieriams turėjo būti palikta jų konstitucinė funkcija tirti skundus dėl valstybės ir savivaldybės pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo ir Žvalgybos institucijose, atsižvelgiant į tai, kad piktnaudžiavimas ir biurokratizmas negalėtų būti laikomi slapta nuo visuomenės valstybinės institucijos netinkama veikla. Opozicijos atstovai pagrįstai abejojo, ar žvalgybos kontrolieriaus pareigybė neapriboja Seimo kontrolierių pareigos tirti skundus dėl valstybės ir savivaldybės pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo. Taigi ne tik apribojo, bet ir paneigė tokią Seimo kontrolierių funkciją Žvalgybos institucijose.

Taigi Žvalgybos kontrolierių įstatymo 11 straipsnio 3 punkte yra įtvirtinta žvalgybos kontrolieriaus pareiga vertinti ne tik žvalgybos institucijų ir (ar) žvalgybos pareigūnų piktnaudžiavimą jiems suteiktais įgaliojimais, biurokratizmą viešojo administravimo srityje, bet ir žvalgybinės informacijos rinkimo ir žvalgybos metodų taikymo bei kitos žvalgybos institucijų ir (ar) žvalgybos pareigūnų veiklos teisėtumą, galimo žmogaus teisių ir laisvių ar teisėtų interesų arba galimo asmens duomenų, tvarkomų nacionalinio saugumo ar gynybos tikslais, tvarkymo reikalavimų ar kitokius galimus žmogaus teisių ir laisvių viešojo administravimo srityje pažeidimus.

Konstituciniam Teismui neužkliuvo ir tai, kad pareigūnų piktnaudžiavimas ir biurokratizmas nėra tas pats, kas žvalgybos institucijos veiklos profesionali priežiūra. Bet nesismulkinta palikti bent dalį funkcijų Seimo kontrolieriams, viską galės daryti Žvalgybos kontrolierius.

II. Kodėl šio KT nutarimo obiter dicta yra reikšmingesnę nei ratio decidendi

Šiame KT nutarime konstatuota, jog, atsižvelgiant į tai, kad, pagal Seimo kontrolierių įstatymo 12 straipsnio 2 dalį (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija), Seimo kontrolieriai nuo 2022 m. sausio 1 d. neturi įgaliojimų tirti žvalgybos institucijų veiklą, o Seimo nutarimu įsteigta Žvalgybos kontrolierių įstaiga yra neveikianti, nes Seimas nepaskyrė žvalgybos kontrolierių, taigi nepaskyrė ir Žvalgybos kontrolierių įstaigos vadovo bei atitinkamai nepatvirtino ir Žvalgybos kontrolierių įstaigos nuostatų, nuo 2022 m. sausio 1 d. iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos asmenų skundų dėl žvalgybos institucijų (jų pareigūnų) piktnaudžiavimo ir biurokratizmo negali nagrinėti nei Seimo kontrolieriai, nei Žvalgybos kontrolierių įstaiga.

Taigi, šios Seimo valdančioji dauguma iš esmės savo įstatymų leidybą jau greitai kaip metai visiškai užkirto kelią bet kokiai Žvalgybos institucijų veiklai. Nes Seimo kontrolierių įstatymas pakeistas, Žvalgybos kontrolierų įstatymas priimtas, bet Žvalgybos kontrolės institucija neįkurta.

Šiame kontekste KT Obiter dicta konstatuoja, kad pagal Konstituciją, inter alia pagal konstitucinį atsakingo valdymo principą, yra netoleruotina tokia situacija, kai žvalgybinę veiklą vykdančių valstybės institucijų ir jų pareigūnų veikla, inter alia vykdant valstybės apsaugos funkciją, nėra kontroliuojama nepriklausomos ir savarankiškai veikiančios kontrolės institucijos, nes, kaip konstatuota šiame nutarime, Seimo kontrolieriai nebeturi įgaliojimų tirti žvalgybos institucijų veiklą, o Žvalgybos kontrolierių įstaiga yra neveikianti.

Taigi, dabartinė Seimo valdančioji dauguma veikia neatsakingai, pažeidžia Konstituciją.

Keista ir neaišku tai, kad jei šios sudėties KT išdrįso obiter dicta pasakyti, kad Konstitucija visgi pažeista, lieka neaišku kodėl KT nutarime cituodamas Venecijos principą: valstybė turi susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kurie kenktų ombudsmeno institucijos nepriklausomumui (Venecijos komisijos 1, 24 punktai), pamiršta Seimui nepagrįstai suteiktą teisę paprasta balsų dauguma pašalinti Žvalgybos kontrolierių iš pareigų. Taip šią instituciją paverčiant paprastu politinės daugumos manipuliacijos įrankiu, o ne nepriklausoma institucija, ombudsmenu.

III. Kuklios, nuomonės teisine sąvoka apibrėžiamos ir debatams viešojo interesų klausimais priskirtinos, išvados ir subjektyvūs pastebėjimai su lengva ironija

A. Apibendrinat galima teigti, kad šios sudėties Konstitucinis Teismas toliau laikosi T.Hobbeso filosofinės linijos: politinės valdžios, jos institucijų gausos ir kompetencijų pločio, kaip įvardija KT – galių, keliamas pavojus vertinti kaip nepalyginamai mažesnius negu tuos valdžios trūkumas, kurie atsiranda iš jos gausos ir veikimo laisvės. Taigi Leviatanas vėl pamaitintas. Mokesčių mokėtojai laikykite paruoškite savo pinigines – teks jas vėl atverti naujoms išlaidoms išlaikant naujai kuriamą instituciją, kuria atliks ir tokią funkciją, kuri jau buvo priskirta kitai, seniai egzistuojančiai, Seimo kontrolierių institucijai.

B. Vargu ar šios sudėties KT ieškodamas subalansuoto sprendimo konstituciškai pateisinat dar vieną valstybinės institucijos įkūrimą ir be jos plačių ir manytina svarbių Žvalgybos institucijos priežiūros funkcijų kartu perduodant ir jau seniai egzistuojančios Seimo kontrolierių institucijos funkcijas (biurokratizmo ir piktnaudžiavimo tyrimas) vadovaujasi ir mūsų konstitucinėje jurisprudencijoje egzistuojančia liberalios demokratijos sąvoka. Bet jau tokio svarstymo požymių KT nutarimo tekste nėra. Liberalioje demokratijoje vargiai gali atsirasti nauja valstybinė institucija be rimtų svarstymo dėl jos reikalingumo ir būtinumo. Bent jau negalėtų būti pamiršta ar nutylėta, kad Žvalgybos kontrolieriai galės būti pašalinti iš savo pareigų paprasta Seimo narių dauguma.

C. Ankščiau tos pačios sudėties KT yra atleidęs Seimo kontrolierių tarnybą nuo pareigos apginti nepriklausomame teisme savo atsisakymą pradėti tyrimą pagal piliečių skundą. Tai tikėtina, kad nauja, Seimo kontrolierių instituciją pakeičianti Žvalgybos kontrolierių institucija turės panašų imunitetą nuo teisminės patikros.

D. Nei piktnaudžiavimas, nei biurokratija, pagal tai kaip jie yra apibrėžti įstatymų, nėra ir negali būti laikomi valstybės paslaptimi ar su ja susijusia informacija, todėl KT nutarimo ratio decidendi, kad yra konstituciškai pagrįsta perduoti Žvalgybos kontrolieriams biurokratizmo ir piktnaudžiavimo tyrimus, tiesiog neįtikina. Juolab, kad ir pačiame Žvalgybos kontrolierių įstatyme net nėra apibrėžta kas yra laikoma biurokratizmu ar piktnaudžiavimu. Tai neaišku kaip jie tirs tai, kas įstatyme neapibrėžta. Kita vertus, kuo mažiau kas nors apibrėžta, tuo lengviau valstybės institucijai tirti.

E. Tai, kad Žvalgybos kontrolierių įstatymas galioja jau metus, o kontrolieriai iki šiol nepaskirti, yra akivaizdus ir grubus konstitucijos atsakingo valdymo principo pažeidimas, už kurį yra atsakinga šio Seimo valdančioji dauguma. Dar įspūdingiau yra tai, kad Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto, kuris inter alia yra atsakingas už šį konstitucijos pažeidimą, pirmininkas yra siūlomas į KT teisėjus. Nereikia daug spėlioti ar toks paskirtas KT teisėjas surašytų tokius Obiter dicta dėl akivaizdaus Konstitucijos pažeidimo, kaip surašyta dabartinio KT 2022-12-29 nutarime. Ypač dėl savo paties Konstitucijos pažeidimų. Štai jums ir valdžių padalijimo bei teismų nepriklausomumo problemos gyvas ir aktualus pavyzdys.

F. Vertinant kodėl iki šiol nėra paskirti Žvalgybos kontrolieriai tenka pasitelkti matematiką ir jos paprasčiausią šaką – aritmetiką. Šio Seimo kadencija 2020 – 2024 metai. Jei Žvalgybos kontrolieriai bus paskirti paskutiniais šios Seimo kadencijos metais, kaip numatyta Žvalgybos kontrolierių įstatyme 5 metų kadencijai, sekantys bus skiriami tik po 5 metų, t.y. sekantis Seimas jų negalės skirti. Suveikus politinei švytuoklei tikėtina dabartiniai valdantieji tikisi vėl turėti Seimo daugumą ir vėl įgyti galimybę pasiskirti jiems tinkančius ir įtinkančius Žvalgybos kontrolierius. Kaip žinia žvalgyba yra rimtas dalykas. Todėl niekaip negali būti paleistas iš teisingų ir patikimų rankų.

G. Jei šios sudėties KT išdrįso obiter dicta pasakyti, kad Konstitucija visgi pažeista, lieka neaišku kodėl KT nutarime cituodamas Venecijos principą: valstybė turi susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kurie kenktų ombudsmeno institucijos nepriklausomumui (Venecijos komisijos 1, 24 punktai), pamiršta Seimui nepagrįstai suteiktą teisę paprasta balsų dauguma pašalinti Žvalgybos kontrolierių iš pareigų. Taip šią instituciją paverčiant paprastu politinės daugumos manipuliacijos įrankiu, o ne nepriklausoma institucija.

H. Ir visa tai yra valdančiosios daugumos politinė galios realizavimas per teisę. Ne per konstitucinę teisę, o per valdančios Seimo daugumos galios teisę nuspręsti ar jos laikytis ar ne.

In memoria Michailui Gorbačiovui

Šiandien Maskvoje atsisveikinama su Michailu Gorbačiovu.

Mirus M.Gorbačiovui Lietuvos viešojoje erdvėje pasirodė visa eilė pirmo ir vienintelio Sovietų Sąjungos prezidento politinių vertinimų. Tokius vertinimus pateikė ir mūsų valstybės politikai. Tiek aktyvūs, tiek baigę savo kadencijas. M.Gorbačiovo veiklos vertinimų apibendrinimų sekoje: „nusikaltėlis, sovietų sąjungos griovėjas, milijonų išlaisvintojas, melo ir prievartos imperijos naikintojas...<...>“, vyrauja ir užima pirmą vietą jo vertinimas kaip nusikaltėlio.

Griežtų M.Gorbačiovo politinio palikimo vertintojų poziciją apibendrina Krašto apsaugos ministro pozicija, paskelbta jo facebook paskyroje: „Jis buvo nusikaltėlis, įsakęs žiauriai malšinti taikius protestus Vilniuje, Tbilisyje, Alma Atoje, Baku ir kituose miestuose. Atgailos nebuvo. Tai toks prisiminimas, nors apie mirusius kalbama gerai arba nieko. Na ne šį kartą. Vienintelis finalinis pliusas – pasirašė Sovietų Sąjungos kapituliaciją“.

M.Gorbačiovas nėra nuteistas jokiame teisme. Nors buvo bandyta. Bet nesėkmingai. Dėl įvairių priežasčių. Tiek procesinio pobūdžio, t.y. Rusijos federacijai atsisakius teikti teisinę pagalbą kaltintojams ir pačiam kaltinamajam neatsakant, tiek materialaus pobūdžio – trūkstant akivaizdžių įrodymų, kad M.Gorbačiovas prisidėjo prie išsivadavimo judėjimo didvyrių mirčių.

Kaip žinia mūsų Konstitucijoje (31 ir 109 str.) yra nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Bet Lietuvos politika yra tik politika. Konstitucijos vertybės mūsų politikams dažnai nėra priimtinos. Ypač tais atvejais, kai tos vertybės nesutampa su politikų asmeniniais interesais. Konstitucijos ar teisės, jos viršenybės principo plačiąja prasme mūsų politikai nei pripažįsta, nei akceptuoja kaip neginčijama demokratijos vertybę.

Matyt, jau nebesužinosime įsakė ar neįsakė M.Gorbačiovas žudyti taikius protestuotojus. Teisybės ir pagarbos mirusiajam dėlei reikia atkreipti dėmesį į tai, ką apie šiuos įvykius ir savo dalyvavimą juose sakė ir liudijo pats M.Gorbačiovas. Jis praėjusios savaitės Laisvės radijo (svoboda.org) paskelbtame jo daug metų prieš jo mirtį interviu nurodė, kad jis, sužinojęs apie šiuos įvykius (inter alia 1991 m. sausio 13 d. įvykius Vilniuje), reikalavo iš generolo D.Jazovo pasiaiškinti, o jam atsakius, kad čia savaliauja vietinis Vilniaus karinis garznizonas, įsakė juos nedelsiant nutraukti.

Mirus paskutiniam Sovietų Sąjungos lyderiui Michailui Gorbačiovui, Vilniaus miesto apylinkės teismas nutraukė civilinę bylą dėl jo atsakomybės už Sausio 13-osios įvykius. Sovietų sąjungos prezidentas, gali būti savo veiksmais ar neveikimu prisidėjęs prie Vilniuje per sausio 13-osios įvykius žuvusių, kurių artimieji kreipėsi į teismą su civiliniu ieškiniu dėl patirtos žalos atlyginimo, mirčių. Tuometinis Sovietų Sąjungos prezidentas gali būti atsakovų civilinėje byloje, panašiai kaip atsako valstybės tarnautojai už savo neteisėtus veiksmus ar dar privačių bendrovių darbuotojai, jei pavyksta įrodyti jų atsakomybę inter alia pagal darbo santykius reglamentuojančius įstatymus.

Teismas nutraukė bylą, kadangi pagal mūsų civilinio proceso kodekso 419 str. yra nustatytas tiek vienas atvejis darbo bylose kai mirus atsakovui toks teisių perėmimas yra galimas. T.y. darbuotojo procesinis teisių perėmimas galimas tik dėl darbo užmokesčio ar kitų išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, priteisimo.

Nors byla dar nepasibaigė, tikėtina, kad Lietuvos teismai Lietuvos civilinio proceso kodekso esant straipsniui, numatančiame galimybes dėl teisių perėmimo, sakoma, kad tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos, o viena iš tokių priežasčių yra fizinio asmens mirtis, teismas tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas, procesinių teisių perėmimo šioje byloje nepripažins.

Nebus nei sąžininga, nei teisinga, jei Sausio 13 – osios žuvusių didvyrių artimiesiems nebus atlyginta jiems padaryta žala. Bet šios žalos atlyginimo klausimas galėtų būti sprendžiamas ir kitaip. Tokia žala turėtų būti atlyginta mūsų valstybės. O atlyginta žala pridėta prie bendros mūsų sąskaitos, kuri turi būti pateikta Sovietų sąjungos teisių perėmėjai – dabartinei Rusijai. Labai tikėtina, kad tokią galimybę turėsime, jei rimtai dirbsime, po Ukrainos galutinės pergalės prieš Rusiją. Jei Lietuvos valstybėje yra mokamos valstybinės pensijos net ir sovietmečio, ir mūsų išsivadavimo kolaborantams, lėšų turi atsirasti iš išsivadavimo kovų didvyrių artimiesiems.

Dabartinio pasaulio tironai, inter alia Kremliaus kleptokratas, rusofašizmo lyderis V.Putinas, M.Gorbačiovo reformų sukeltas pasekmes mato kaip savo valdomos dabartinės rusofašistinės imperijos griuvimo grėsmės įstorinę pamoką. Čia ir slypi jų didžiausios neapykantos M.Gorbačiovui priežastis – asmeninė pabaigos baimė.

M.Gorbačiovo politinė lyderystė tuometinėje sovietų sąjungoje, kuri buvo tautų kalėjimas ir blogio imperija, apraizgyta melu ir prievarta, pradėjo šimtų milijonų išsilaisvinimą ir leido gyventi saugesniame pasaulyje, pabaigė šaltąjį karą. Tai gerai suprantame šiandien, kai Rusijos imperija vėl grįžo į gūdžiausius sovietų imperijos laikus ir vėl tapo didele grėsme pasauliui, savo žiaurumu siekdama pralenkti tuometinę sovietų imperiją.

Nors pat M.Grobačiovas nei norėjo, nei numatė sovietų imperijos iširimą ir jos pabaigą, bet jo glastnost ir perestroika politika pradėjo ir nulėmė imperijos žlugimą ir mūsų išsilaisvinimą. Negalime atsisakyti matyti ir blaiviai žvelgti į matyti tai, kad 1989 – 1990 m. prasidėjęs antikomunistinis išsivadavimas rytų ir centrinėje Europoje įvyko, priešingai nei 1956 m. tuometinėje Čekoslovakijoje ar 1968 Lenkijoje, ir todėl, kad M.Gorbačiovas neturėjo ir nepanaudojo savo politinės valios tam, kad krauju užgniaužti šiuos išsivadavimo judėjimus, nors tokias galimybes režimo kontroliuojamos kariuomenės vadas turėjo. Branduolinio nusiginklavimo pradžia ir leidimas susivienyti Vokietijai taip pat yra M.Gorbačiovo politinis palikimas Europai. Kaip ir jam 1990 m. skirtos Nobelio taikos premijos paaukojimas Maskvoje įkurto dienraščio Novaja Gazeta leidybai. Šio laikraščio vyr. redaktorius Dmitry Muratov buvo apdovanotas Nobelio taikos premija 2021 m.

Keistas ir mūsų noras priversti Vakarus pamatyti M.Gorbačiovą kaip nusikaltėlį, o ne milijonų europiečių išlaisvintoją nuo komunizmo žiaurumų. Toks mūsų politikų noras tik parodo, kad nors ir esame pasaulio demokratijų elitinių NATO ir ES klubų narys, bet savo sąmonėje vis dar tebesame gūdi provincija, siekdama pasaulį matyti įstoriją tik per mūsų kančios prizmę.

Sumenkindami M.Gorbačiovo politinį palikimą mūsų laisvei bei nepriklausomybei, Lietuvos politikai tikisi atrodyti didesni ir reikšmingesni sovietų imperijos griuvimo fone. Pabrėžti savo asmeninį vaidmenį ir bandyti įtikinti visuomenę, kad ne M.Gorbačiovo, o jų veiksmai nulėmė sovietų imperijos žlugimą ir mūsų išsilaisvinimą. Tai nėra tiesa, bent jau visa tiesa.

Jei M.Gorbačiovas gali būti vadinamas nusikaltėliu, tai kaip turi būti vadinamas V.Putinas?

Atsisakymas į pasaulį ir savo vietą jame žvelgti ne iš provincialo, o iš pasaulio piliečio pozicijos kelia grėsmę mums patiems bei mūsų ateičiai. Tik atviras, blaivus ir visas gyvenimo spalvas, o ne tik praeities skausmuose ar praeities žygdarbiuose užstrigęs ir apmiręs, žvilgsnis, leidžia drąsiai ir energingai žengti į priekį ir matyti šio žengimą perspektyvą sugebant realistiškai vertinti tiek save, tiek pasaulį ir rasti pasaulyje jį praturtinančią ir papildančią Lietuvos vietą.

P.S. Ciatata iš iš M.Gorbačiovo kalbos jam įteikiant Nobelio taikos premiją 1991 m. birželio 5 d. Osle: "Gyvenimas kur kas turtingesnis ir sudėtingesis už pačius tobuliausius planus, kaip jį padaryti geresnį."

https://www.nytimes.com/2022/09/03/world/europe/mikhail-gorbachev-russia-funeral.html