Medžioklės teisė

​

1. Kokie yra pagrindiniai medžioklės teisės principai Lietuvoje?

Medžioklę Lietuvoje reglamentuoja Medžioklės įstatymas ir Aplinkos ministro patvirtintos Medžioklės taisyklės. Medžioti leidžiama tik turint medžiotojo bilietą, leidimą naudoti medžioklės plotų vienetą ir laikantis nustatytų medžioklės terminų bei limitų konkrečioms žvėrių ir paukščių rūšims. Medžioklės plotai skirstomi į vienetus, kuriuos naudoja medžiotojų būreliai, klubai ar kiti subjektai, sudarę sutartį su žemės savininkais ir gavę Aplinkos apsaugos departamento leidimą. Įstatymas taip pat nustato medžiotojų pareigą rūpintis žvėrių ištekliais, laikytis saugaus elgesio su ginklu taisyklių ir atlyginti žalą, kurią medžiojami gyvūnai padaro trečiosioms šalims. Jei kilo klausimų dėl konkrečios situacijos – rekomenduojame kreiptis į advokatą, specializuojantį medžioklės teisėje.

​

2. Kaip gaunamas medžiotojo bilietas ir teisė medžioti Lietuvoje?

Medžiotojo bilietas išduodamas ne jaunesniems kaip 18 metų asmenims, išklausiusiems specialų medžiotojų mokymo kursą ir išlaikiusiems teorinį bei praktinį egzaminą, kurio metu tikrinamos žinios apie medžioklės saugą, gyvūnų biologiją ir teisės aktus. Bilietas neišduodamas asmenims, turintiems tam tikrų sveikatos apribojimų (pvz., psichikos sutrikimų) ar piktnaudžiaujantiems narkotinėmis medžiagomis. Gavus bilietą, norint medžioti konkrečiame plote, papildomai reikalingas medžioklės plotų naudotojo leidimas arba narystė medžiotojų būrelyje ar klube, turinčiame teisę naudoti tą plotą. Šie klausimai reglamentuoti Medžioklės įstatyme ir Medžioklės taisyklėse.

​

3. Kas yra medžioklės plotų vienetas ir kas turi teisę juo naudotis?

Medžioklės plotų vienetas – tai administraciniu aktu suformuota teritorija (žemės, miško ir vandens telkinių plotai), kurioje leidžiama organizuoti medžioklę pagal vieną leidimą. Tokį plotą gali naudoti fizinis ar juridinis asmuo (dažniausiai medžiotojų būrelis ar klubas), sudaręs medžioklės plotų naudojimo sutartis su žemės, miško ir vandens telkinių savininkais bei gavęs valstybės institucijos leidimą. Naudotojas atsako už teisėtą medžioklės organizavimą, žvėrių išteklių apsaugą ir įstatymo nustatytos žalos atlyginimą tame plote. Ginčai dėl teisės naudoti konkretų plotą ar sutarties sąlygų dažnai kyla tarp kelių pretendentų arba tarp naudotojo ir žemės savininkų – tokiais atvejais rekomenduojama teisinė konsultacija.

​

4. Kas atsako už žalą, kurią laukiniai (medžiojamieji) gyvūnai padaro pasėliams ar miškui?

Pagal Medžioklės įstatymo 18 straipsnį, žalą, padarytą medžiojamųjų gyvūnų žemės ūkio pasėliams, miškui ar vandens telkiniams, iš esmės atlygina to medžioklės ploto naudotojas, kuriame gyvena žalą padaręs gyvūnas. Kai žalą padaro griežtai saugomos rūšys (pvz., vilkai, rudieji lokiai, lūšys) arba gyvūnai, kuriuos medžioti draudžiama, žalą atlygina valstybė per Aplinkos ministro įgaliotą instituciją. Nukentėjęs asmuo privalo apie žalą pranešti atitinkamai medžioklės plotų naudotojui arba savivaldybės seniūnijai ne vėliau kaip per 3 darbo dienas, žalos dydis apskaičiuojamas pagal patvirtintą metodiką, o atlyginimas turi būti sumokėtas per mėnesį nuo apskaičiavimo. Nesutikus su sprendimu ar žalos dydžiu, galima kreiptis į teismą.

​

5. Kokia atsakomybė gresia už brakonieriavimą (neteisėtą medžioklę) Lietuvoje?

Už nedidelius medžioklės taisyklių pažeidimus (pvz., medžioklę be reikiamų dokumentų ar draudžiamų įrankių naudojimą) taikoma administracinė atsakomybė pagal Administracinių nusižengimų kodeksą – baudos gali siekti nuo kelių dešimčių iki kelių tūkstančių eurų, taip pat gali būti atimama teisė medžioti. Kai neteisėta medžiokle padaroma didelė žala gamtai, medžiojamos saugomų rūšių gyvūnai arba veika daroma sistemingai, kyla baudžiamoji atsakomybė pagal Baudžiamojo kodekso 272 straipsnį – gali būti skiriama bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki ketverių metų, priklausomai nuo padarytos žalos masto. Papildomai gali būti konfiskuojami ginklai ar transporto priemonės, panaudoti pažeidimui.

​

6. Kur kreiptis, jei kilo ginčas dėl medžioklės plotų naudojimo ar medžioklės sutarties sąlygų?

Ginčai tarp medžiotojų būrelių, klubų ir žemės savininkų dėl medžioklės plotų naudojimo sutarčių, jų nutraukimo ar žalos atlyginimo dažniausiai sprendžiami derybų būdu arba, jam nepavykus, teisme bendra civilinio proceso tvarka. Kadangi medžioklės teisiniai santykiai reglamentuojami specialiu Medžioklės įstatymu kartu su Civiliniu kodeksu, tokių ginčų vertinimas reikalauja šios srities specifikos išmanymo. Rekomenduojame dėl konkrečios situacijos kreiptis į advokatą, turintį patirties medžioklės teisės bylose – tinkamai įvertinę sutarties sąlygas ir aplinkybes, galime padėti apginti jūsų interesus tiek ikiteisminiu, tiek teisminiu būdu.

​

7. Kur kreiptis, jei pašalino iš medžiotojų būrelio?

Dauguma medžiotojų būrelių ir klubų Lietuvoje veikia kaip asociacijos, todėl narystės klausimus – įstojimą, pašalinimą, nuobaudų skyrimą – pirmiausia reglamentuoja Asociacijų įstatymas ir paties būrelio įstatai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad narį pašalinti galima tik tuomet, jei būrelio įstatuose iš anksto aiškiai nustatyta pašalinimo tvarka ir pagrindai bei jos laikomasi – priešingu atveju laikoma, kad asociacija apskritai neįgijo teisės šalinti narių (LAT 2025 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-28-1075/2025). Jei manote, kad pašalinimas įvyko pažeidžiant įstatuose nustatytą tvarką, nebuvo suteikta galimybė pasiaiškinti arba sprendimą priėmė tam neįgaliotas organas, tokį sprendimą galima skųsti teismui, prašant pripažinti jį negaliojančiu. Šioje srityje turime praktinės patirties – teismai jau ne kartą pripažino negaliojančiais medžiotojų būrelių sprendimus dėl nuobaudų ar narių pašalinimo, priimtus nesilaikant įstatuose įtvirtintos tvarkos.

​

Žiniasklaidos ir žurnalistikos teisė

​

8. Kas yra žiniasklaidos teisė ir kokius klausimus ji apima?

Žiniasklaidos (žurnalistikos) teisė – tai teisės šaka, reglamentuojanti visuomenės informavimo priemonių veiklą, žurnalistų teises ir pareigas bei santykį tarp saviraiškos laisvės ir kitų asmenų teisių (garbės, orumo, privataus gyvenimo). Pagrindinis šią sritį reglamentuojantis aktas – Visuomenės informavimo įstatymas, kuris nustato žurnalistų ir viešosios informacijos rengėjų teises bei atsakomybę, informacijos skelbimo tvarką, taip pat Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksą. Kartu taikomos Civilinio kodekso nuostatos dėl garbės ir orumo gynimo bei, tam tikrais atvejais, Baudžiamojo kodekso normos. Ši sritis aktuali tiek žurnalistams ir redakcijoms, tiek asmenims, kurių atžvilgiu paskelbta informacija.

​

9. Kaip ginti garbę ir orumą, jei visuomenės informavimo priemonė paskelbė tikrovės neatitinkančią informaciją?

Civilinio kodekso 2.24 straipsnis suteikia asmeniui teisę reikalauti paneigti tikrovės neatitinkančius ir jo garbę bei orumą žeminančius duomenis. Pirmiausia reikėtų raštu kreiptis į paskelbusią visuomenės informavimo priemonę, pareikalaujant paneigimo – ji privalo paneigimą paskelbti neatlygintinai. Jei visuomenės informavimo priemonė atsisako tai padaryti arba nepadaro per įstatymo nustatytą terminą, asmuo turi teisę kreiptis į teismą tiek dėl paneigimo, tiek dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Svarbu atskirti faktus (žinias) nuo nuomonių – nuomonė, net ir kritiška, paprastai negali būti pripažinta žinia, neatitinkančia tikrovės, jei ja nėra paskleidžiama nauja faktinė informacija.

​

10. Ką apima žurnalisto teisė neatskleisti informacijos šaltinio?

Visuomenės informavimo įstatymo 8 straipsnis įtvirtina žurnalisto teisę neatskleisti informacijos šaltinio ir jo tapatybės – tai laikoma viena esminių žiniasklaidos laisvės garantijų, leidžiančių žurnalistams gauti informaciją apie visuomenei svarbius klausimus. Ši teisė nėra absoliuti: išimtiniais atvejais, kai tai būtina svarbiems interesams apsaugoti (pvz., sunkiam nusikaltimui atskleisti), teismas baudžiamojoje byloje gali priimti motyvuotą sprendimą įpareigoti atskleisti šaltinį, įvertinęs, ar informacijos svarba viršija saviraiškos laisvės apsaugos interesą ir ar nėra kitų būdų informacijai gauti. Tokie sprendimai priimami itin retai ir turi būti kruopščiai pagrįsti.

​

11. Kokia atsakomybė gresia už šmeižtą ar įžeidimą internete ir socialiniuose tinkluose?

Svarbu skirti šmeižimą nuo įžeidimo. Šmeižimas – per visuomenės informavimo priemonę paskleista apie kitą žmogų tikrovės neatitinkanti informacija, galinti paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, arba teigimas, kad asmuo padarė tyčinį nusikaltimą, kaltininkui žinant, kad jo paskleista informacija yra melaginga. Šmeižimas išlieka baudžiamuoju nusikaltimu pagal Baudžiamojo kodekso 154 straipsnį: už tai gresia viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki vienų metų. Tuo tarpu paprastas įžeidimas (žeminantis elgesys ar žodžiai, nesusiję su melagingų faktų skleidimu) nuo 2015 m. yra dekriminalizuotas – šiuo metu už tai gali kilti tik civilinė atsakomybė, nukentėjusiajam asmeniui reiškiant ieškinį civilinio proceso tvarka.

​

12. Kuo skiriasi viešo asmens (politiko, pareigūno) ir privataus asmens garbės gynimas teisme?

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad viešasis asmuo (politikas, valstybės pareigūnas, žinomas visuomenės veikėjas) naudojasi mažesne garbės ir orumo apsauga nei privatus asmuo, kai kalbama apie jo viešąją veiklą (LAT 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Tai grindžiama tuo, kad viešieji asmenys savanoriškai patenka į visuomenės dėmesio lauką, o visuomenė turi teisę gauti informaciją ir kritiškai vertinti jų veiklą. Tačiau tai nereiškia, kad viešųjų asmenų teisė į garbę ir orumą nėra saugomos – šmeižtas ar tikrovės neatitinkančių žinių skleidimas yra draudžiamas, tik kritikos bei vertinamųjų nuomonių ribos jų atžvilgiu yra platesnės nei privačių asmenų.

Žemės, miško ir nekilnojamojo turto teisė

​

Nuosavybės (žemės) teisė 

​

13. Kaip Lietuvoje reguliuojama žemės nuosavybė ir kas gali ją įsigyti?

Pagrindiniai žemės nuosavybės principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje: žemės gelmės, valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai ir keliai priklauso išimtinei valstybės nuosavybei, o kita žemė gali priklausyti privatiems asmenims. Konstitucija numato, kad žemę, vidaus vandenis ir miškus nuosavybės teise gali įsigyti ir užsieniečiai, tačiau tik pagal konstitucinį įstatymą nustatytą tvarką, kriterijus ir apribojimus. Konkrečias sąlygas detalizuoja Žemės įstatymas ir Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymas, kurie skiriasi priklausomai nuo žemės paskirties (žemės ūkio, miško ar kitos paskirties) ir įsigyjančio asmens statuso.

​

14. Kokie apribojimai taikomi įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę?

Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymas numato specialius reikalavimus, kurių tikslas – užtikrinti, kad tokia žemė būtų naudojama pagal paskirtį. Bendraturčiams, kaimyninių sklypų savininkams ir nuomininkams įstatymas suteikia pirmumo teisę įsigyti parduodamą žemės ūkio paskirties žemę. Norintys įsigyti daugiau kaip 10 ha tokios žemės užsieniečiai (fiziniai ar juridiniai asmenys) turi atitikti papildomus reikalavimus – pavyzdžiui, turėti ne trumpesnę kaip 3 metų žemės ūkio veiklos vykdymo Lietuvoje patirtį. Panašūs kvalifikaciniai reikalavimai (žemės ūkio veiklos vykdymas, atitinkamas išsilavinimas) taikomi ir Lietuvos piliečiams, siekiantiems įsigyti didesnius žemės plotus. Procedūra reikalauja surinkti nemažai patvirtinančių dokumentų, todėl prieš sandorį rekomenduojama teisinė konsultacija.

​

15. Kuo skiriasi miško žemės nuosavybė nuo žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės?

Nors abi žemės kategorijos gali priklausyti privatiems savininkams, jų teisinis režimas skiriasi. Miško žemei taikomas Miškų įstatymas, kuris nustato specialius apribojimus: pavyzdžiui, valstybė turi pirmumo teisę įsigyti privačią miško žemę, esančią saugomose teritorijose ar besiribojančią su valstybiniais miškais, o nuo 2020 m. vienas asmuo (kartu su susijusiais asmenimis) negali įsigyti daugiau kaip 1500 ha miško žemės. Žemės ūkio paskirties žemei taikomas Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymas su kitokiais – žemės ūkio veiklos vykdymo – reikalavimais pirkėjui. Taip pat skiriasi žemės naudojimo pareigos: miško savininkas privalo laikytis miškotvarkos projekto ir kirtimo taisyklių, o žemės ūkio paskirties žemės savininkas – ją naudoti pagal paskirtį, kad nebūtų taikomos sankcijos ar apribojimai.

​

16. Kas yra valstybės pirmumo teisė įsigyti privatų mišką ir kada ji taikoma?

Miškų įstatymo 41 straipsnis suteikia valstybei pirmumo teisę įsigyti privačią miško žemę tomis pačiomis kainos ir kitomis sąlygomis, kokias savininkas siūlo kitiems pirkėjams, kai miškas patenka į saugomų teritorijų (pvz., valstybinių parkų, gamtinių rezervatų, „Natura 2000“ teritorijų) apsaugines ar rekreacines zonas, arba ribojasi su valstybinės reikšmės mišku. Savininkas, nusprendęs parduoti tokį mišką, privalo apie tai pranešti notarui arba Nacionalinei žemės tarnybai, kuri per 30 dienų turi nuspręsti, ar valstybė pasinaudos pirmumo teise. Jei valstybė atsisako, analogišką galimybę per 15 darbo dienų gali turėti kaimyninių sklypų savininkai. Tik pasibaigus šioms procedūroms išduodamas pažymėjimas, patvirtinantis, kad mišką galima parduoti kitiems asmenims.

​

17. Kas yra servitutas ir kaip sprendžiami kaimynų ginčai dėl žemės sklypo ribų ar privažiavimo?

Servitutas (Civilinio kodekso 4.111 straipsnis) – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikianti galimybę juo naudotis (pvz., važiuoti per kaimyno sklypą, kai nėra kito privažiavimo, arba nutiesti inžinerinius tinklus) arba apribojanti to daikto savininko teises. Servitutas gali būti nustatytas šalių susitarimu, patvirtintu notaro, administraciniu aktu, įstatymu arba teismo sprendimu, kai šalys nesutaria. Dažniausi ginčai kyla dėl kelio servituto (privažiavimo prie sklypo, neturinčio tiesioginio išėjimo į viešąjį kelią) ir dėl atlyginimo už naudojimąsi svetima žeme dydžio. Nesutarus dėl servituto nustatymo sąlygų ar žemės sklypo ribų geruoju, klausimas sprendžiamas teisme, kuris vertina abiejų sklypų savininkų interesų pusiausvyrą.

​

18. Kas laikomas ūkininku pagal Lietuvos teisę ir kokie yra ūkio registravimo reikalavimai?

Pagal Ūkininko ūkio įstatymą, ūkininkas – tai fizinis asmuo, savarankiškai arba su partneriais besiverčiantis žemės ūkio veikla ar miškininkyste, kurio ūkis yra įregistruotas Ūkininkų ūkių registre. Įstatymas taip pat apibrėžia ūkininko partnerio (šeimos nario ar kito asmens, dirbančio ūkyje pagal partnerystės sutartį) ir talkininko (dirbančio ūkyje neatlygintinai) sąvokas bei ūkininko sodybos statymo sąlygas. Registracija Ūkininkų ūkių registre yra būtina, norint gauti valstybės paramą, naudotis mokestinėmis lengvatomis ir teisėtai vykdyti žemės ūkio veiklą kaip ūkininkui. Neįregistravus ūkio, asmens veikla gali būti vertinama kaip įprasta individuali ar kitokia ūkinė veikla, kuriai taikomos kitokios mokestinės ir teisinės pasekmės.

​

19. Į ką atkreipti dėmesį sudarant žemės nuomos sutartį?

Žemės nuomos santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas kartu su specialiaisiais žemės teisės aktais. Sudarant sutartį, svarbu aiškiai apibrėžti nuomojamo sklypo ribas ir plotą, nuomos terminą, mokesčio dydį bei mokėjimo tvarką, taip pat leistiną žemės naudojimo paskirtį (pvz., ar leidžiama žemę įdirbti, ar joje statyti). Rekomenduojama numatyti sąlygas dėl sutarties nutraukimo, atsakomybės už žemės būklės pablogėjimą ir pasėlių ar investicijų (pvz., melioracijos įrenginių) likimo sutarčiai pasibaigus. Ilgesnės trukmės žemės nuomos sutartys dėl žemės ūkio paskirties žemės paprastai turi būti įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, kad būtų galima jomis remtis prieš trečiuosius asmenis.

​

20. Kokie yra pagrindiniai žingsniai perkant ar parduodant žemės sklypą ar kitą nekilnojamąjį turtą?

Nekilnojamojo turto (įskaitant žemės sklypų) pirkimo–pardavimo sandoriai Lietuvoje privalo būti sudaromi notarine forma. Prieš sandorį rekomenduojama patikrinti turto teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre, įsitikinti, kad nėra areštų, hipotekų ar kitų suvaržymų, taip pat patikrinti, ar kitiems asmenims (pvz., bendraturčiams, kaimynams ar valstybei – miško ar žemės ūkio paskirties žemės atveju) netaikoma pirmumo teisė įsigyti tą turtą. Žemės ūkio ar miško paskirties žemės atveju pirkėjas papildomai turi atitikti įstatymo nustatytus kvalifikacinius reikalavimus. Po sandorio nuosavybės teisė turi būti įregistruota viešame registre. Sudėtingesniais atvejais (paveldėtas turtas, keli bendraturčiai, neaiškios ribos) prieš sandorį verta pasikonsultuoti su advokatu, kad būtų išvengta ginčų ateityje.

​

Pastaba: šioje skiltyje pateikiama bendro pobūdžio teisinė informacija, kuri nėra individuali teisinė konsultacija ir negali jos pakeisti. Kiekvienas atvejis vertinamas individualiai – dėl konkrečios situacijos rekomenduojame kreiptis į advokatų kontorą "InvenLex".